Naujagimis naktį nemiega

Dar būdamas pilve, maždaug nuo 36-os nėštumo savaitės, kūdikis kaitalioja miegą, sapnavimą ir budrumą. Užuominų, ar lauke diena, ar naktis, jis ten pirmiausia gauna iš tavęs: miego hormonas melatoninas, kurį tavo organizmas gamina naktį, per placentą pasiekia ir jį. Vidinis laikrodis jo smegenyse – mažytis valdymo centras, reguliuojantis kūno paros ritmus, – jau būna susiformavęs dar iki gimimo. Tačiau savarankiškai jis dar neveikia.

Gimus šis kelias nutrūksta, ir staiga ritmą pirmiausia pradeda diktuoti alkis. Pirmosiomis savaitėmis tavo kūdikis per parą išmiega apie 14–18 valandų – bet atkarpomis po maždaug pusvalandį iki trijų valandų, paskirstytomis per dieną ir naktį. Tarp jų jis pabunda, nes turi valgyti, nesvarbu, ar šviečia saulė, ar mėnulis. Tavo kūdikiui 2 val. nakties tiesiog yra laikas kitam maitinimui.

Ir melatonino, dėl kurio vakare ima miegas, tavo kūdikis dar negamina pagal dienos ir nakties ritmą. Tyrėjai nustatė, kad laiku gimusiems kūdikiams iki 9–12 gyvenimo savaitės beveik nesimato tokio ritmo požymių. Kiti paros ritmai, pavyzdžiui, miego ir budrumo kaita bei kitų hormonų veikla, taip pat dažniausiai aiškiau susiformuoja tik po antro gyvenimo mėnesio. Apytikriai taip: nuo maždaug 4–6 savaičių miegas pamažu tampa reguliaresnis. Nuo maždaug 8–12 savaičių diena ir naktis ima aiškiau skirtis, o organizmas pradeda gaminti savąjį melatoniną. Nuo maždaug 10 savaičių daugeliui kūdikių ilgiausia miego atkarpa pastebimai pailgėja, o per 3–6 mėnesius dienos ir nakties ritmas dar labiau įsitvirtina. Todėl tamsa tavo kūdikiui kol kas neveikia taip pat, kaip tave.

Ar tai reiškia, kad iki tol belieka tik laukti? Ne. Vidinis laikrodis mokosi iš signalų, o stipriausias iš jų yra šviesa. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 4–12 savaičių kūdikiai, 12 savaičių amžiaus jų aktyvumo ritmas jau aiškiai siejosi su tuo, kiek šviesos jie gaudavo dienos metu. Nepriklausomai nuo to, jau nuo ketvirtos savaitės jis buvo susijęs ir su jų mamų dienotvarke. Kitas 6–12 savaičių kūdikių tyrimas parodė: tie, kurių didesnė miego dalis teko nakčiai, ankstyvą popietę buvo gavę daugiau šviesos. Tai dar neįrodo priežasties ir pasekmės ryšio, bet yra padrąsinantis ženklas. Šviesios, gyvos dienos ir tamsios, ramios naktys – tai kalba, kurią supranta tavo kūdikio vidinis laikrodis.

Jei tavo kūdikis gimė anksčiau laiko, tam dažniausiai prireikia daugiau laiko. Viename tyrime kūdikiams, gimusiems vidutiniškai maždaug 7 savaitėmis per anksti, melatonino ritmas susiformavo apie 9 savaitėmis vėliau nei laiku gimusiems kūdikiams. Todėl orientuokis pagal koreguotą amžių, tai yra laiką nuo numatytos gimimo datos.

Kai kurie kūdikiai iš pradžių tarsi pagauna ritmą visiškai atvirkščiai. Dieną jie ilgai ir giliai miega – vežimėlyje, ant rankų, svečiuojantis pas senelius. O vakare atgyja ir, pavyzdžiui, tarp 23 ir 3 val. būna žvaliausi. Tai ne charakterio bruožas ir ne auklėjimo klaida, o dar nesubrendusio vidinio laikrodžio pasekmė. Dažniausiai tai praeina, kai jis subręsta – dažnai apie aštuntą savaitę.

Vienu mygtuko paspaudimu sukeistos dienos ir nakties nepanaikinsi, bet ją galima švelniai sutrumpinti. Svarbiausia priemonė pirmosiomis savaitėmis yra maitinimai. Kol tavo kūdikis vėl pasieks gimimo svorį ir gerai priaugs – dažniausiai taip nutinka maždaug po 10–14 dienų, – rekomenduojama dieną pasiūlyti jam gerti ne vėliau kaip praėjus maždaug 3 valandoms nuo paskutinio maitinimo pradžios ir, jei reikia, dėl to švelniai pažadinti. 4 valandos yra kraštinė riba, o ne orientyras. Taip daugiau maitinimų ir budrumo persikelia į dieną, o nakčiai tenka mažiau.

Švelniai pažadinti dažnai padeda štai kas: atsegti miegmaišį, pakeisti sauskelnes, kelis žodžius pakalbinti, palaikyti kūdikį vertikaliau arba paglostyti pėdutes. Kartais prireikia dviejų ar trijų bandymų. Tikslas nėra laikyti kūdikį ilgai nemiegantį, o tiesiog „atiduoti“ dienai kelis papildomus maitinimus.

Kas nepadeda: dirbtinai neleisti kūdikiui dieną miegoti tam, kad naktį jis būtų labiau pavargęs. Pervargę kūdikiai dažnai užmiega net sunkiau, taip pat ir naktį. Tad taisyklė paprasta: pažadinti pamaitinti – taip, laikyti budrų per jėgą – ne.

Akivaizdžiausia priežastis, kodėl naujagimis pabunda naktį, yra alkis. Iš pradžių jo skrandukas talpina labai nedaug: pirmą dieną vieno maitinimo metu dažnai tik apie 2–10 ml, o tik apie trečią–ketvirtą dieną – maždaug 30–60 ml. Tai galioja ir maitinant iš buteliuko – orientuokis pagal kūdikio sotumo ženklus, o ne pagal padalas. Be to, motinos pieną kūdikis suvirškina greičiau nei kūdikių pieno mišinį iš buteliuko. Todėl žindomi kūdikiai pirmą mėnesį dažniausiai valgo kas 1,5–3 val., o maitinami iš buteliuko – dažniausiai kas 2–4 val. – skaičiuojant nuo vieno maitinimo pradžios iki kito pradžios ir suprantant tai kaip orientyrą, o ne tvarkaraštį. Iš viso tai dažniausiai sudaro 8–12 maitinimų per 24 valandas, ir keli jų neišvengiamai tenka nakčiai.

Taigi naktiniai maitinimai šiame amžiuje nėra problema, kurią turi išspręsti, o plano dalis. Iki maždaug šešto mėnesio normalu, kad tavo kūdikis naktį bent kartą pabunda pavalgyti, o daugeliui, ypač žindomų kūdikių, taip būna ir gerokai ilgiau. Pirmosiomis dienomis netgi atvirkščiai: kol tavo kūdikis vėl pasieks gimimo svorį, naktį jis neturėtų būti be maitinimo ilgiau nei maždaug 4 valandas. Jei pats nepabunda, pažadink jį švelniai.

Be to, daug kūdikių vakare ir pirmoje nakties pusėje valgo ypač dažnai, kartais beveik kas valandą vienas po kito. Toks vadinamasis „cluster feeding“ yra normalus reiškinys ir nereiškia, kad tavo pieno nepakanka. Ar kūdikis gauna pakankamai, geriausiai parodo kiti dalykai: bent šešios šlapios sauskelnės per parą nuo maždaug penktos gyvenimo dienos ir geras svorio augimas. Normalios ir fazės, kai kūdikis 2–3 dienas, kartais iki savaitės, nori valgyti gerokai dažniau nei įprastai. Dažnai tai vadinama augimo šuoliais. Vis dėlto tikslaus kalendoriaus jiems nėra, nors kai kurie sąrašai tą leidžia manyti.

Kiekvienas naktinis maitinimas būna lengvesnis, jei sureaguoji anksti. Alkis dažniausiai pasirodo anksčiau, nei kūdikis pradeda verkti: jis čepsi, laižo lūpas, kiša liežuvį, ieškančiai suka galvą ir vis kelia ranką prie burnos. Verksmas veikiau yra vėlyvas alkio ženklas. Jei kūdikis jau spėjo smarkiai įsiverkti, jis dažnai būna per daug susijaudinęs, kad gerai pavalgytų.

Valgydamas kūdikis dažnai priryja ir šiek tiek oro. Vieniems kūdikiams jis pasišalina lengvai, kitiems reikia pagalbos. Ar geriau atsirūgti maitinimo metu, ar po jo, vienos taisyklės nėra, o kelių minučių dažniausiai pakanka. Pasiteisina trys padėtys:

• Ant peties: tavo kūdikio smakras remiasi į tavo petį, viena ranka prilaikai galvą ir kaklą, kita švelniai glostai arba patapšnoji nugarą. Kai kuriems kūdikiams padeda, jei tuo metu lėtai vaikštai.

• Sėdint ant tavo kelių: tavo kūdikis sėdi stačiau, veidu nuo tavęs. Viena ranka prilaikai krūtinę ir smakrą nespausdamas kaklo, kita trini nugarą.

• Gulint pilvuku ant tavo kelių: tavo kūdikis guli skersai tavo kelių, tu prilaikai jo smakrą ir glostai nugarą.

Jei kūdikis rodo, kad pilvelyje susikaupė oro – verkia, riečiasi, traukia kojytes, gniaužia kumštukus, – gali padėti švelnūs ratukai ant nugaros arba lėti „dviračio mynimo“ judesiai kojomis. Daugelis kūdikių nusiramina ir tada, kai būdraudami guli pilvuku ant tavo dilbio ar skersai tavo kelių, o tu glostai jų nugarą. Svarbu: tai yra padėtis būdravimo akimirkoms tavo rankose, niekada ne miego padėtis.

Kad po maitinimo sugrįžta šiek tiek pieno, jauniems kūdikiams pasitaiko dažnai. Dažniausiai toks atpylimas prasideda iki aštuntos savaitės ir per pirmuosius metus po truputį sumažėja. Gali padėti kuo statesnė padėtis maitinimo metu, atsirūgimas tarp maitinimo dalių ir kūdikio panešiojimas vertikaliai dar kurį laiką po maitinimo. Miegoti jis vis tiek turi gulėdamas lygiai ant nugaros. Pakeltas galvūgalis, pleišto formos pagalvėlės ar nuožulnūs kūdikių gultukai nuo atpylimo nepadeda ir miegui nėra saugūs.

Ir dar yra verksmas, kuriam, atrodo, nėra aiškios priežasties. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai dažnai verkia 1–4 valandas per dieną, paprastai labiausiai vėlyvą popietę ir vakare. Verkimo kiekis paprastai didėja maždaug iki šeštos savaitės, o po to vėl mažėja. Iki trečio–ketvirto mėnesio daugumai jo pastebimai sumažėja. Jei kūdikis daugiau nei 3 dienas per savaitę verkia ilgiau nei 3 valandas per dieną ir taip tęsiasi ilgiau nei 3 savaites, specialistai kalba apie perteklinį verkimą. Tai neturi nieko bendra su netinkamu tėvų elgesiu. Dažnai taip nutinka todėl, kad kūdikį užplūsta per daug įspūdžių ir jam sunku užmigti.

Kas tada dažnai padeda, yra mažiau, o ne daugiau: ramus, pritemdytas kambarys, tavo kūno artumas, tolygus supimas ar lėtas vaikščiojimas, tylus niūniavimas, žindimas arba čiulptukas. Jei žindai, su čiulptuku geriausia palaukti, kol žindymas jau bus gerai įsibėgėjęs – dažniausiai 3–4 savaites. Skubotai mėginant vieną triuką po kito daugelis kūdikių tampa tik dar neramesni. Padėti gali ir nešiojimas: viename tyrime kūdikiai, kuriuos papildomai daug nešiojo, 6 savaičių amžiaus verkė gerokai mažiau, ypač vakarais. Tačiau vėlesniame tyrime kūdikiams, kurie ir taip labai daug verkė, tokio poveikio nepastebėta. Taigi nešiojimas nekenkia, bet ir nėra stebuklinga priemonė.

Jei jauti, kad kantrybė senka, tai nėra nesėkmė, o ženklas, kad tau reikia pertraukos. Paguldyk kūdikį saugiai ant nugaros į jo lovelę, kelioms minutėms išeik iš kambario ir giliai pakvėpuok arba perduok jį kitam žmogui. Niekada nepurtyk kūdikio. Purtymas gali sukelti labai sunkius sužalojimus ir net būti mirtinas. Pagalbos ieškok vos pajutęs, kad tau per sunku, nelaukdamas, kol verksmas atitiks perteklinio verkimo kriterijus: pas savo šeimos ar vaikų ligų gydytoją, Lietuvoje – Tėvų linijoje 0 800 900 12 (nemokamai, darbo dienomis 9–13 ir 17–21 val.), o naktį – Vilties linijoje 116 123 (visą parą).

Skamba paradoksaliai, bet su naujagimiais tai kasdienybė: per ilgai būdravęs kūdikis nemiega geriau – dažnai jam užmigti kaip tik sunkiau. O naujagimiai vienu kartu gali išbūti budrūs tik trumpai. Iš pradžių dažniausiai 35–75 minutes, jau įskaičiavus maitinimą ir sauskelnių keitimą. Maždaug 2 mėnesių amžiuje dažniausiai 60–90 minučių, o 3,5 mėnesio – apie 75–140 minučių. Šie budrumo langai yra praktikos patirtis, o ne medicininė gairė. Vertink juos kaip apytikrę kryptį, o visa kita parodys tavo kūdikis: jis nusuka žvilgsnį, stiklinėmis akimis žiūri į tolį, žiovauja, rauko kaktą, gniaužia kumštukus, zirzia arba ieško tavo artumo.

Svarbi ne tik trukmė, bet ir tai, kas vyksta per tą budrumo laiką. Kūdikiui, kurį dar visai neseniai šviesa ir garsai pasiekdavo tik prislopinti, net visai įprasta diena pilna įspūdžių: balsų, veidų, kvapų, rankų, judesio. Po popietės su daug svečių, pasivaikščiojimo judria parduotuvių gatve ar šeimos šventės kartais ateina ypač neramus vakaro etapas. Tai nereiškia, kad turite sėdėti namuose. Bet padeda, jei dieną šiek tiek dozuoji:

• Vizitus geriau planuok ryte, o ne vėlyvą popietę.

• Neleisk kūdikiui keliauti iš rankų į rankas, jei jis jau zirzia. Tada pakanka vieno pažįstamo žmogaus ir ramaus kambario.

• Prieš vakarą suplanuok ramią valandą: pritemdyta šviesa, mažiau veiklos, daugiau kūno artumo.

• Kūdikį kitam miegui guldyk verčiau šiek tiek per anksti negu per vėlai, vos pamatęs pirmuosius nuovargio ženklus.

Kai kurie kūdikiai dieną valandų valandas miega ant rankų, bet savo lovelėje pabunda po dvidešimties minučių. Tai nėra užsispyrimas. Naujagimis visiškai priklauso nuo to, ar šalia yra kas nors, kas jį sušildo, pamaitina ir paguodžia, kai jis praneša apie save. Tokio mažo kūdikio dėmesiu neišlepinsi. Priešingai: kūdikiai, į kurių kvietimą pirmaisiais mėnesiais sureaguojama greitai, apskritai verkia mažiau.

Nakčiai tai reiškia: pirmaisiais gyvenimo metais saugiausia tavo kūdikiui miegoti savo lovelėje tavo miegamajame. „Sava lovelė“ gali būti lopšys, supama lovytė, grotelinė lovelė ar prie tėvų lovos tvirtai ir be tarpų pritvirtinta pristatoma lovelė. Taip būsi pakankamai arti, kad jį girdėtum ir greitai prieitum, bet jis vis tiek turės savo saugią vietą. Daugeliui kūdikių lengviau nusiraminti, jei paguldžius tavo ranka dar akimirką lieka ant jo pilvuko arba jei tyliai paniūniuoji.

Dieną gali duoti tiek artumo, kiek jums abiem malonu: nešioti, glausti, laikyti oda prie odos. Nešynėje ar raištyje pasirūpink, kad tavo kūdikio veidas liktų matomas, nosis ir burna būtų laisvos, o galva neįsmuktų į audinį. Jo smakras neturi remtis į krūtinę – turi likti bent vieno piršto pločio tarpas, – o pats kūdikis turi būti taip aukštai ir priglaustas prie tavęs, kad galėtum pabučiuoti jo galvą. Jei jis užmiega tau ant krūtinės, pats lik budrus. Pajutęs, kad ir tave pradeda imti miegas, paguldyk jį į lovelę.

Kaip parodyti kūdikiui, kada yra diena? Ne griežtu planu, o daugeliu mažų signalų, kurie kartojasi kasdien:

• Pažymėk rytą. Nusistatyk apytikrę dienos pradžią, pavyzdžiui, tarp 6 ir 8 val. Tuo metu vykstantis maitinimas tampa pirmuoju dienos maitinimu: atitrauki užuolaidas, įjungi šviesą, nuimi naktinius drabužėlius ir aprengi dieniniais, linksmai pasakai „Labas rytas“. Tavo kūdikis žodžių dar nesupranta, bet patiria, kad kasdien maždaug tuo pačiu metu kažkas pasikeičia.

• Gaukite dienos šviesos. Pasėdėk su kūdikiu prie lango, budrumo laiką leisk šviesiausiame kambaryje, išeik pasivaikščioti – mielai ir ankstyvą popietę. Lauke galioja viena taisyklė: tik pavėsyje. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai neturėtų būti kaitrioje saulėje. Dėl to neuždenk vežimėlio audeklu – po juo kaupiasi karštis; geriau tinka skėtis ar stogelis, po kuriuo cirkuliuoja oras.

• Dienos miegas šviesoje. Poguliai gali vykti svetainėje, dienos šviesoje ir girdint įprastus dienos garsus. Nereikia šnabždėtis, nuleisti roletų ar vaikščioti ant pirštų galų. Būtent šis kontrastas padeda kūdikiui atskirti dieną nuo nakties. Tačiau saugiai jis miega tik ant nugaros ir ant tvirto, lygaus pagrindo, pavyzdžiui, lopšyje, vežimėlio lopšyje ar kelioninėje lovelėje – ne ant sofos, ne ant žindymo pagalvės, ne lizdelyje ir ne gultuke.

• Budrumo laiką pripildyk gyvenimo. Jei tavo kūdikis nemiega ir jaučiasi gerai, kalbėk su juo, dainuok, iš arti rodyk savo veidą, nešiok po namus ir pasakok, ką darai. Tinka ir trumpos akimirkos gulint ant pilvuko, kai jis būdrauja ir tu jį stebi. Tam nereikia daug laiko – naujagimio budrumo langas greitai užsipildo.

• Įtrauk kūdikį į savo dieną. Pusryčiai, tvarkymasis, skambučiai, pasivaikščiojimas: tavo kūdikis gali būti šalia. Tyrėjai mato požymių, kad kūdikiai jau pirmosiomis savaitėmis orientuojasi ir pagal juos prižiūrinčių žmonių ritmą. Vadinasi, tavo visai įprasta diena irgi padeda nustatyti tempą.

Nė vienas iš šių punktų neprivalo pavykti tobulai. Svarbiausia, kad diena ir naktis tavo kūdikiui būtų aiškiai skirtingos – ne vieną dieną, o savaitė po savaitės.

Naktis yra dienos priešingybė: viskas, kas vyksta, vyksta prislopintai. Tavo kūdikis gauna tai, ko jam reikia – pieno, švarią sauskelnę, jei reikia, ir tavo artumą, – bet jokios pramoginės programos. Taip jis naktis po nakties supranta: čia nėra ko nepraleisti.

Daug kas tampa lengviau, jei nakčiai pasiruoši dar prieš jai prasidedant. Šalia lovos įsirenk nedidelę „naktinę stotelę“:

• silpną, šiltą šviesą, kurią gali įjungti viena ranka ir kurios užtenka saugiai matyti – ne lubinę šviesą

• sauskelnes, drėgnas servetėles arba prausimosi šluostę, vystymo paklotą ir atsarginį smėlinuką

• atpylimo šluostę, stiklinę vandens ir mažą užkandį sau – karštų gėrimų geriau negerk, kol kūdikis tau ant rankų

• jei maitini iš buteliuko: kiekvieną vakarą šviežiai užvirintą vandenį termose ir atskirai atseikėtą mišinio miltelių kiekį švariame, sausame indelyje porcijoms. Mišinį ruošk tik tada, kai kūdikis nori valgyti: nusiplauk rankas, pirmiausia į buteliuką įpilk reikiamą vandens kiekį, tada berk miltelius. Jei darysi atvirkščiai, mišinys bus per koncentruotas, o tai apkrauna tavo kūdikio skysčių pusiausvyrą. Paruošto pieno nelaikyk šilto ir likučių nepasilaikyk vėlesniam laikui.

Kai tavo kūdikis praneša apie save, naktis gali atrodyti taip:

1. 1

   Trumpai paklausyk. Ne kiekvienas burzgimas ar trūkčiojimas reiškia, kad kūdikis pabudo – lengvo, aktyvaus miego metu abu dalykai yra normalūs. Kalbama vos apie kelias sekundes ar vieną–dvi minutes. Jei garsai tampa reiklesni arba matai alkio ženklus, iškart prieik, kol jis dar nespėjo smarkiai įsiverkti.

2. 2

   Nedegink šviesos. Pakanka naktinės lemputės. Sumažink ir telefono ekrano ryškumą arba išvis jo neimk. Ryški šviesa sako: diena.

3. 3

   Ramiai pamaitink. Mažai žodžių, tylus balsas, jokio žaidimo. Nusišypsoti, žinoma, galima, bet daineles ir grimasas pasilik rytui.

4. 4

   Trumpas atsirūgimas. Dažniausiai pakanka 1–2 minutes palaikyti stačiau.

5. 5

   Sauskelnes keisk tik jei reikia. Jei yra išmatų, sauskelnė labai pilna arba oda sudirgusi – taip, kitu atveju geriau ne. Jei keiti, daryk tai greitai, prieblandoje ir šiltomis rankomis – ir ant lovos, ir ant vystymo vietos viena tavo ranka visada turi likti ant kūdikio.

6. 6

   Atgal į savo lovelę. Ant nugaros, į miegmaišį – ir tu pats vėl gulkis.

O jei tavo kūdikis pusę trijų nakties pavalgęs, sausas ir visiškai žvalus? Vis tiek lieka naktis. Lik pritemdytame miegamajame, palaikyk jį ant rankų arba paguldyk į jo lovelę ir būk šalia, tyliai paniūniuok. Jokio televizoriaus, jokios šviesos svetainėje, jokio žaidimo. Galbūt tai atrodys kaip „prarastas“ laikas, bet būtent tokią žinutę ir reikia perduoti. Jei vėl rodo alkio ženklus, pasiūlyk atsigerti. Kai vokai apsunksta, paguldyk.

Ir nepamiršk savęs: jei esate dviese, pasidalykite naktis taip, kad kiekvienas bent kartą gautų ilgesnį nepertraukiamo miego gabalą.

Ritualai kūdikiui yra tarsi kelrodžiai. Vaikų sveikatos specialistai pataria naktį sąmoningai kurti kitaip nei dieną, nes iš pasikartojančių ritualų kūdikis gali suprasti, kad atėjo miego laikas. Pradėti gali jau pirmosiomis savaitėmis. Vienoje labai mažų, 1–15 savaičių kūdikių tėvų apklausoje kūdikiai, turėję vakaro ritualą, naktį miegojo ilgesnėmis atkarpomis ir trumpiau budėjo. Jų tėvų miegas taip pat buvo mažiau trikdomas. Tai neįrodo, kad skirtumą sukūrė vien ritualas, bet tikrai verta tiesiog pamėginti.

Tikslaus laiko tam dar nereikia. Pirmosiomis savaitėmis daugelis kūdikių dar neturi aiškaus vakarinio miego laiko. Todėl ritualą susiek su akimirka, kuri ir taip kartojasi kiekvieną vakarą, pavyzdžiui, su paskutiniu maitinimu prieš tau pačiam einant miegoti. Kai po kelių savaičių paaiškės, kada vakare tavo kūdikis pats pradeda snausti, ritualą perkelsi į tą laiką.

Svarbiau už turinį yra tai, kad žingsniai kiekvieną vakarą eitų ta pačia tvarka. Užtenka kelių ramių minučių, pavyzdžiui, taip:

1. 1

   Pritemdyti šviesą, pritildyti balsus, išjungti televizorių.

2. 2

   Švari sauskelnė, pižama, miegmaišis.

3. 3

   Paskutinis vakaro maitinimas ramioje aplinkoje.

4. 4

   Tas pats sakinys arba trumpa dainelė, pavyzdžiui: „Dabar naktis. Aš esu šalia.“

5. 5

   Paguldyti – ant nugaros, į jo lovelę.

Maudyti kas vakarą nereikia: kūdikiui visiškai pakanka 1–2 kartų per savaitę. Jei tavo kūdikiui vanduo patinka, maudynės vis tiek gali tapti gražia ritualo dalimi, geriausia tada, kai jis budrus ir nealkanas. Kas perima ritualą, nėra svarbiausia. Jei partneris, močiutė ar auklė atlieka tuos pačius žingsnius ta pačia tvarka, žinutė lieka ta pati. Ir jei poveikio nesimato iš karto, tai normalu: ritualas nėra jungiklis, o įprotis, kuris reikšmę įgauna per savaites.

Galbūt esi girdėjęs, kad pažįstamų kūdikis aštuonių savaičių jau „išmiegodavo visą naktį“. Taip pasitaiko, bet tai nėra matas visiems. Pirmaisiais mėnesiais išmiegoto visos nakties miego tiesiog nereikėtų tikėtis, o naktiniai maitinimai iki maždaug šešto mėnesio yra normalu. Ištisinė maždaug 6 valandų miego atkarpa daugeliui kūdikių susiformuoja tik iki šešto gyvenimo mėnesio. Ir net tada ne visiems: Kanadoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo beveik 400 kūdikių, 6 mėnesių amžiaus daugiau nei kas trečias naktį dar nemiegojo 6 valandų iš eilės, o vienerių metų – vis dar daugiau nei kas ketvirtas. Su jų raida tai akivaizdžiai nesusiję.

Pažanga pirmaisiais mėnesiais dažniau pasirodo tyliai:

• Ilgiausia miego atkarpa ilgėja, daugeliui kūdikių tai pastebimai pradeda ryškėti nuo maždaug 10 savaičių.

• Didesnė miego dalis persikelia į naktį.

• Dienos budrumo tarpai ilgėja.

• Pamažu ima aiškėti, kada vakare tavo kūdikis pavargsta.

Kiek ilga yra ilgiausia miego atkarpa, tarp sveikų to paties amžiaus kūdikių gali skirtis valandomis, o ne minutėmis. Todėl lyginimasis su kitais kūdikiais mažai ką pasako.

Kadangi šie pokyčiai įslenka per kelias savaites, juos lengva pražiūrėti, ypač kai naktimis esi pavargęs. Padeda kelias dienas pasižymėti, kada tavo kūdikis miega ir kada valgo – ant popieriaus arba programėlėje, tokioje kaip Moonsleep, kuri nakties miegą ir pogulius rodo atskirai. Tada juodu ant balto pamatysi, kad kažkas juda, net jei paskutinė naktis taip neatrodė.

Taip pat tikėkis bangavimo, o ne tiesios linijos. Diena su daug svečių ar etapas, kai tavo kūdikis nori valgyti daugiau, gali išbalansuoti kelias naktis. Tai nereiškia, kad visos pastangos buvo veltui. Ir kol naktys susidėlios, leisk sau kuo labiau palengvinti gyvenimą: prigulk, kai tik išeina, priimk pagalbą, atidėk tai, kas nesvarbu.