Kūdikis verkia miegodamas: kas už to slypi?

Jei kūdikis verkia miegodamas, dažnai jis net nėra visiškai pabudęs: kūdikiai miega trumpesniais etapais nei suaugusieji. Jų miego ciklas trunka apie 50 minučių, o suaugusiųjų – apie 90. Kiekviename cikle kaitaliojasi lengvesnis, aktyvesnis ir gilus, ramus miegas. Pereidamas į kitą ciklą tavo kūdikis trumpam tarsi iškyla į paviršių: pasiraivo, atsidūsta, inkščia – arba trumpai pravirksta. Dažnai po to jis pats vėl nugrimzta toliau, taip ir nė karto iš tikrųjų nepabudęs.

Tai, kad kūdikiai lengvai miegodami inkščia, verkšlena ar kartais sudejuoja, yra visiškai normalu. Visai kas kita, jei kūdikis stenėja su kiekvienu iškvėpimu ir kartu kvėpuoja greitai ar sunkiai: tai jau įspėjamasis ženklas (plačiau apie tai – žemiau). Vaikų gydytojai pabrėžia, kad kūdikiai ir maži vaikai naktį reguliariai pabunda, dažnai ne po vieną kartą ir dažniausiai keičiantis miego fazėms – kai kurie net iki maždaug penkerių metų amžiaus. Tai nėra liga. Ir ne kiekvienas pabudimas reiškia alkį. Kartais tai tėra trumpas „patikrinimas“: ar viskas tebėra taip pat, kaip užmiegant?

Maždaug 3–4 mėnesių kūdikiai pradeda mokytis sujungti miego ciklus neprabusdami tarp jų. Tačiau taip pavyksta ne kiekvieną naktį, o daugelis vaikų ir po pirmojo gimtadienio vis dar pabunda bent kartą per naktį. Didelė daugelio tyrimų apžvalga parodė, kad per pirmuosius du gyvenimo mėnesius kūdikiai vidutiniškai turi beveik du naktinius prabudimus, o per likusią pirmųjų metų dalį – apie vieną, nors skirtumai tarp vaikų būna labai dideli.

Kodėl kūdikiai miegodami trūkčioja, kriuksi ir šnopuoja, aiškiname savo straipsnyje apie aktyvų miegą. O čia kalbame apie verkimą: kada jis tiesiog yra miego dalis, kas gali slypėti už jo ir kada tavo vaikui tavęs iš tiesų reikia.

Po kelių savaičių kūdikio verksmas nebėra visada toks pats, ir tu pamažu išmoksti girdėti skirtumus. Šis pojūtis neatstoja diagnozės, bet naktį padeda greičiau apsispręsti. Dažniausiai pasitaiko tokie variantai:

• Trumpas verkšlenimas ar pravirkimas užmerktomis akimis, kuris po kelių įkvėpimų nurimsta: tikėtina, kad tavo kūdikis yra pusiau miegodamas tarp dviejų ciklų.

• Verksmas, kuris pamažu stiprėja, po to, kai kūdikis pasidarė neramus, čiulpė kumštuką ar ieškodamas sukinėjo galvą: tai rodo alkį.

• Zyzimas ir verkimas po ilgos, pilnos įspūdžių dienos, dažnai jau guldomas į lovą: tavo kūdikis gali būti pervargęs.

• Staigus, aštrus riksmingas verksmas, skambantis visai kitaip nei įprastai, arba kūdikis, kuris surinka vos paliestas: tai gali reikšti skausmą. Tada patikrink iš karto.

• Mažylis, kuris rėkia atmerktomis akimis, mosuoja rankomis ir atrodo tavęs neatpažįstantis: tai panašu į naktinį siaubą.

• Mažylis, kuris pabunda verkdamas, glaudžiasi prie tavęs ir leidžiasi nuraminamas: galbūt jis susapnavo blogą sapną.

Ne mažiau svarbu nei klausytis yra stebėti. Jei akys užmerktos, kūdikis kvėpuoja ramiai ir jo odos spalva normali, tau dar yra laiko. Bet jei verksmas skamba neįprastai silpnai ir gailiai, kūdikis atrodo suglebęs arba pakinta jo odos ar lūpų spalva, nelauk.

Kai kūdikis naktį verkia, kartais atrodo, kad du geri patarimai vienas kitam prieštarauja. Vaikų gydytojai sako, kad nereikia skubėti įsikišti po kiekvieno naktinio prabudimo ir kad vaiko nebūtina tuoj pat imti iš lovytės. Kartu visuomenės sveikatos specialistai aiškiai nerekomenduoja palikti kūdikių išsiverkti. Priežastis paprasta: maži kūdikiai dar negali patys nusiraminti, kai labai įsiverkia – tam jiems reikia tavęs. Šie du patarimai dera, jei elgiesi mažais žingsniais:

1. 1

   Dar akimirką pagulėk ir paklausyk. Jei verkšlenimas rimsta, tavo kūdikis greičiausiai tik slysta į kitą miego ciklą.

2. 2

   Pažiūrėk, neįjungdamas ryškios šviesos. Akys užmerktos, kvėpavimas ramus, odos spalva normali: dar gali trumpai palaukti. Jei kvėpavimas neįprastas, oda blyški ar melsva, o kūdikis suglebęs: veik nedelsdamas.

3. 3

   Jei verksmas stiprėja arba tampa reiklesnis, prieik prie kūdikio. Palik prislopintą šviesą, kalbėk tyliai, uždėk ranką jam ant pilvuko ar krūtinės, paniūniuok pažįstamą dainelę. Jei jis ima čiulptuką, gali jį pasiūlyti – žindomam kūdikiui tik tada, kai žindymas jau gerai įsitvirtinęs, ir niekada vietoj maitinimo, jei jis rodo alkio ženklus. Niekada nemirkyk čiulptuko į medų ar cukrų, o lovytėje čiulptuko grandinėlei ne vieta. Jei čiulptukas miegant iškrenta, jo iš naujo įdėti nereikia. Taip daug kūdikių vėl nugrimzta į miegą iki galo net nepabusdami.

4. 4

   Patikrink pagrindinius poreikius. Kada tavo kūdikis paskutinį kartą gėrė? Ar sauskelnės labai pilnos, o užpakaliukas nesudirgęs? Ar sprandukas suprakaitavęs? Ar nosytė neužsikimšusi? Gal rankytė ar kojytė įstrigo tarp lovytės grotelių?

5. 5

   Jei kūdikis nenusiramina, paimk jį ant rankų. Panešiok, švelniai supuok, pasiūlyk krūtį ar buteliuką, jei gali būti alkanas. Raminimas nelepina.

6. 6

   Jei niekas nepadeda, apžiūrėk atidžiau. Pamatuok temperatūrą, numauk kojinytes ir šliaužtinuką, apžiūrėk kojų pirštus, rankų pirštus ir sritį po sauskelnėmis. Jei kūdikis vis tiek ilgai verkia ir jo neįmanoma nuraminti, kreipkis į gydytoją.

Kiek yra „trumpai“, priklauso nuo amžiaus. Naujagimiui dažniausia verkimo priežastis yra alkis, o alkio „neišlauksi“. Vyresnio kūdikio gali paklausyti ilgiau: Amerikos pediatrų vertinimu, maždaug nuo 6 mėnesių visiškai normalu, kad kūdikis naktį trumpam pabunda ir vėl pats užmiega, todėl nereikia iškart pulti pas jį. Tikslaus minučių skaičiaus nėra. Tavo orientyras – pats verksmas: jei rimsta, palauk. Jei stiprėja, eik.

Per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius alkis yra dažniausia priežastis, dėl kurios kūdikiai verkia – ir naktį taip pat. Jiems nuolat reikia „papildymo“: žindomi naujagimiai pirmosiomis savaitėmis dažniausiai valgo 8–12 kartų per parą, o maitinami iš buteliuko – 6–10 kartų. Iki maždaug 6 mėnesių amžiaus bent vienas naktinis maitinimas yra visiškai normalu.

Apie alkį dažniausiai praneša ženklai dar prieš tikrą verksmą. Stebėk ankstyvus signalus: kūdikis pasidaro judrus, kiša kumštuką į burną, leidžia tylius murmesius, sukinėja galvą į šalis ir ieškodamas pražioja burną. Jei tuo metu pasiūlai krūtį ar buteliuką, viskas paprasčiau, nes kūdikį, kuris jau garsiai verkia visu balsu, pamaitinti sunkiau.

Kartais kelias dienas kūdikis nori valgyti gerokai dažniau nei įprastai, ir naktį taip pat. Tokie padažnėjusio maitinimo laikotarpiai dažniausiai trunka dvi ar tris dienas, rečiau ilgiau nei savaitę. Nėra jiems nustatytų datų, nors „augimo šuolių“ kalendoriai gali žadėti ką kita. Žindant pieno kiekis dėl dažno glaudimo prie krūties prisitaiko savaime.

Su amžiumi situacija keičiasi. Maždaug nuo pusės metų daugelis gerai augančių kūdikių jau gali išbūti ilgesnes nakties atkarpas be maitinimo. Vis dėlto daug kūdikių naktį dar geria, ir tai taip pat normalu. Maždaug apie dešimtą mėnesį už naktinio pabudimo dažniausiai jau nebeslypi alkis. Jei alkis mažai tikėtinas, vaikų gydytojai pataria naktį neskatinti gerti ar valgyti. Tuomet labiau padeda tavo balsas, tavo ranka ir jums pažįstami ritualai.

Daugelis tėvų tikisi, kad kuo labiau kūdikis pavargęs, tuo geriau miegos. Dažniausiai būna priešingai: neramias naktis dažnai lemia ne tik fizinės priežastys, bet ir dar nederantys dienos ritmai – pavyzdžiui, per ilgas ar per daug įspūdžių kupinas vakaras. Per daug sujaudintas, pervargęs vaikas tada priešinasi miegui, nors akys jau merkiasi.

Pirmieji nuovargio ženklai būna tylūs: žiovulys, akių trynimas, tuščias žvilgsnis, pirštų čiulpimas, staigus noras stipriai glaustis. Jei jų nepastebime, dažnai ateina garsioji fazė: zyzimas, verkimas, o mažyliams – ir pykčio priepuoliai arba paskutinis energijos pliūpsnis, tarsi nuovargio nė nebūtų.

Taip gali to išvengti: guldyk kūdikį vos pastebėjęs pirmuosius ženklus, nelauk, kol jis jau verks. Jei dienos miegas išpuolė, vakarinį miegą geriau paankstink, o ne vėlink. O jei tavo vaikas prieš užmigdamas lovoje reguliariai būna budrus ilgiau nei 30 minučių, galbūt jis dar nebuvo pakankamai pavargęs – įprastai užmigti turėtų per maždaug 20 minučių.

Kiek laiko kūdikiai paprastai gali išbūti nemiegoję vienu kartu, rodo toliau pateiktos apytikrės gairės. 2 mėnesių amžiaus tai yra apie 1–1½ valandos, 9 mėnesių – apie 2½–3½ valandos. Šios reikšmės nėra privalomos: vieniems vaikams miego vėl reikia anksčiau, kiti ištveria ilgiau. Pirmiausia žiūrėk į savo vaiką, o tik tada – į laikrodį.

Jei mažas kūdikis vakarais verkia nepaguodžiamai, pritraukia kojytes ir tuo pat metu leidžia dujas, daugelis tėvų iškart pagalvoja apie pilvuko skausmą. Specialistai čia atsargesni: tik apie 5 procentus labai daug verkiančių kūdikių iš tiesų vargina skrandžio ar žarnyno problema. Ir oras, kuris juda per sveiką žarnyną, paprastai neskauda.

Be to, pirmosiomis savaitėmis kūdikiai vidutiniškai verkia vis daugiau. Maždaug šeštą gyvenimo savaitę verksmas pasiekia piką – apie 2,5 valandos per dieną, po to ima mažėti. Nuo 16-os savaitės tai vidutiniškai būna apie valandą. Ypač daug kūdikių verkia vėlyvą popietę ir vakare. Jei šiaip sveikas kūdikis daug verkia ištisas savaites, specialistai tai vadina perdėtu verksmu, anksčiau dažnai vadintu trijų mėnesių kolikomis. Tiksli priežastis neaiški. Dažniausiai labai pagerėja sulaukus 3–4 mėnesių, kartais tai tęsiasi iki šešto mėnesio. Kur šiuo laikotarpiu gauti pagalbos, skaityk toliau.

Dažnas ir atpylimas po maitinimo. Apatinis stemplės raukas kūdikiams dar silpnas, todėl šiek tiek pieno lengvai grįžta atgal. Dažniausiai tai prasideda per pirmąsias aštuonias gyvenimo savaites ir daugiausia praeina iki pirmojo gimtadienio. Kas tada padeda:

• Maitindamas ir po maitinimo kuo ilgiau laikyk kūdikį vertikaliai.

• Leisk jam atsirūgti ir maitinimo metu, ne tik pabaigoje.

• Jei įtari pilvo skausmą: kol kūdikis nemiega, paguldyk jį pilvuku ant savo kelių ir švelniai paglostyk nugarą. Daugelį kūdikių ramina ir nešiojimas, lengvas supimas ar šilta vonia. Vonios vanduo turi būti tik maloniai šiltas, patikrintas alkūne arba termometru, o vonelėje kūdikis nė sekundei nelieka vienas.

• Miegoti jis vis tiek turi būti guldomas lygiai ant nugaros – net ir esant refliuksui ar slogai. Nepakelk lovytės galvūgalio ir nekišk po juo pleištinės pagalvėlės.

Britų sveikatos tarnybos duomenimis, lašų ar augalinių priemonių nuo dieglių nauda nėra įrodyta. Mišinio nekeisk savo nuožiūra ir žindydama savavališkai neišbrauk maisto produktų iš savo raciono – pirmiausia aptark tai su pediatru. Skubiai kreipkis į gydytoją, jei kūdikis vemia krauju, gausiai vemia srove (ypač po kiekvieno maitinimo per pirmuosius du gyvenimo mėnesius), blogai auga svoris arba iš neramumo visai nebenustoja verkti. O žalias ar geltonai žalias (tulžingas) vėmimas kūdikiui yra skubi būklė: nedelsdama vyk į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių.

Vargu ar dar kas taip dažnai kaltinamas dėl prastų naktų kaip dantys. Daugumai kūdikių pirmasis dantis išdygsta apie šeštą mėnesį, kai kuriems – dar prieš ketvirtą, kitiems – tik po pirmojo gimtadienio. Sulaukus 2–3 metų paprastai jau būna išdygę visi pieniniai dantys.

Kai dantis pradeda lįsti, dantenos gali parausti ir tapti jautrios. Daugelis kūdikių daugiau seilėjasi, viską graužia, turi paraudusius skruostus, trina ausis, zyzia ir miega neramiau. Temperatūra gali šiek tiek pakilti, bet lieka mažesnė nei 38 °C. Karščiavimo, viduriavimo ar tikrai sergančio kūdikio dantų dygimas nepaaiškina. Didelė JAV vaikų ligoninė taip pat pabrėžia: dantų dygimas kai kuriuos kūdikius daro irzlius, bet paprastai nėra tikro stipraus verkimo priežastis.

Taip gali padėti savo kūdikiui:

• Kramtukas iš šaldytuvo, bet niekada ne iš šaldiklio, nes sušalęs gali pažeisti dantenas. Niekada nekabink jo ant kaklo.

• Švelniai pamasažuok dantenas švariu pirštu.

• Jei kūdikis jau valgo papildomą maistą, gali padėti gabalėlis atvėsinto minkšto vaisiaus, pavyzdžiui, meliono – žinoma, tik tada, kai sėdi šalia.

• Jokių gintarinių ar „dantukų“ vėrinių: jie kelia užspringimo ir pasismaugimo pavojų.

• Nuraminamuosius dantukų gelius naudok tik pasitarusi. Kad jie padeda, beveik nėra patikimų įrodymų. Geliai su benzokainu kūdikiams nerekomenduojami, o gelius su kitais nuskausminamaisiais, pavyzdžiui, lidokainu, duok tik gavusi gydytojo ar vaistininko patarimą. Homeopatinių priemonių dygstant dantims veiksmingumas neįrodytas. Nuskausminamuosius duok tik pasitarusi su pediatru ar vaistininku ir tiksliai pagal kūno svorį.

Jei kūdikis, nepaisant kramtuko ir raminimo, ilgai verkia ir jo nepavyksta nuraminti, jei karščiuoja arba atsiranda kitų ligos požymių, ieškok kitos priežasties. Dažnai tai būna prasidedanti infekcija.

Jei maždaug nuo 3 mėnesių kūdikis staiga pradeda verkti naujai ir neįprastai, dažniausia fizinė priežastis būna prasidedanti liga. Pereik šiuos punktus:

• Ausų skausmas: vidurinės ausies uždegimas dažnai atsiranda per slogą arba praėjus kelioms dienoms po jos. Būdingas veriantis, tvinkčiojantis skausmas, ypač naktį, taip pat neramus miegas, verksmingumas, dažnai karščiavimas, kartais kūdikis nenori gerti. Daugelis vis liečia ausį – bet taip daro ir dygstant dantims. Jei įtari ausies uždegimą kūdikiui iki vienų metų, parodyk jį gydytojui.

• Užsikimšusi nosis: valgydami iš krūties ar buteliuko kūdikiai turi kvėpuoti pro laisvą nosį. Gali padėti fiziologinio tirpalo nosies lašai; kūdikiams iki vienų metų – po vieną lašą į kiekvieną šnervę prieš maitinimą. Daugiau apie tai skaityk mūsų straipsnyje apie naktinį kosulį.

• Karščiavimas: jei tavo kūdikis atrodo karštas ar verkia kitaip nei įprastai, pamatuok temperatūrą – kūdikiams tiksliausia ją matuoti tiesiojoje žarnoje. Jei kūdikiui mažiau nei trys mėnesiai, nuo 38,0 °C temperatūros būtina nedelsiant gydytojo apžiūra, o naktį geriausia vykti tiesiai į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių, nes šiame amžiuje reikia kruopščiai atmesti sunkią infekciją. Tokio amžiaus kūdikiui ir neįprastai žema temperatūra – mažiau nei 36,5 °C – taip pat yra įspėjamasis ženklas.

• Iššutęs užpakaliukas: nutrinta sauskelnių sritis skauda ir gali pažadinti kūdikį naktį. Tada pakeisk sauskelnes ir naktį – prislopintoje šviesoje ir be didelio šurmulio.

• Per šilta arba per šalta: miegamajame ideali temperatūra yra apie 16–18 °C. Paliesk sprandą: šiltas, bet ne suprakaitavęs – kaip tik gerai.

• Plaukas apsisukęs apie pirštą ar kojos pirštą: retai, bet svarbu. Vienas plaukas ar siūlas gali taip stipriai apsivynioti apie kojos pirštą, rankos pirštą ar varpą, kad užveržia kraujotaką. Vieta patinsta, parausta ar pamėlsta, dažnai matyti plona vagelė. Tai gali labai skaudėti ir yra priežastis nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos.

Yra dar viena reta, bet rimta priežastis, kurią verta žinoti: žarnyno invaginacija. Tai būklė, kai viena žarnos dalis įslenka į kitą. Dažniausiai taip nutinka 5–9 mėnesių kūdikiams. Būdingi staigūs, stiprūs skausmo priepuoliai: kūdikis garsiai rėkia ir traukia kelius prie pilvo, o tarp priepuolių kurį laiką atrodo beveik normaliai, tada viskas prasideda iš naujo. Gali būti ir geltonai žalias vėmimas bei išmatos su krauju ir gleivėmis. Tai skubi pagalba: skambink 112 arba iškart vyk į artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos (priėmimo) skyrių, net jei išmatose dar nėra kraujo.

Antroje pirmųjų gyvenimo metų pusėje tavo kūdikis padaro didelį atradimą: tu egzistuoji net tada, kai tavęs nemato, ir gali išeiti. Maždaug nuo 8 mėnesių daugeliui vaikų prasideda atsiskyrimo baimė ir svetimųjų baimė. Stipriausios jos paprastai būna tarp 10 ir 18 mėnesių, o maždaug iki antrojo gimtadienio ima slopti. Tai ne žingsnis atgal, o ženklas, kad susiformavo geras ryšys.

Naktį tai gali reikšti, kad tavo vaikas kelis kartus pabunda ir neramiai šaukiasi tavęs, dažnai labai konkretaus iš tėvų. Maždaug apie 9 mėnesį ir taip ypač daug kūdikių pradeda dažniau prabusti: viename italų tyrime daugiau nei kas ketvirtas tokio amžiaus kūdikis turėjo daugiau nei du prabudimus per naktį. Į šį laikotarpį patenka ir nauji gebėjimai, pavyzdžiui, ropojimas ir stojimasis, kurie taip pat gali būti susiję su neramesnėmis naktimis. Daugiau apie tai skaityk mūsų straipsnyje apie miego regresijas.

Kas padeda šiuo etapu:

• Trumpai ir patikimai nuramink. Prieik prie vaiko, kalbėk ramiai, uždėk ranką jam ant nugaros. Dažnai pakanka vien žinojimo, kad tu esi šalia.

• Pratink dieną. Maži slėpynių žaidimai, kai trumpam pasislepi už skarelės ir vėl pasirodai, parodo vaikui: kas išeina, tas sugrįžta.

• Nesislėpk išeidamas. Draugiškai ir ramiai pasakyk, kad išeini ir tuoj grįši, užuot nepastebimai išslinkęs.

• Pažįstama rutina. Pastovus vakaro ritualas suteikia saugumo, ypač kai dieną vyksta daug naujų dalykų, pavyzdžiui, prisitaikymas darželyje.

• Raminantis daiktas mažyliui. Pirmaisiais gyvenimo metais lovytė turi likti be minkštų žaislų. Vėliau mažas minkštas žaisliukas gali padėti vėl užmigti.

Daugelis tėvų svarsto, ar jų kūdikis jau gali sapnuoti blogus sapnus. Tiesą sakant, niekas to tiksliai nežino, nes kūdikis negali papasakoti, ką išgyvena. Visiškai atmesti blogo sapno nuo antrosios pirmųjų metų pusės negalima, bet dažniau tai pasitaiko vėliau: Amerikos pediatrų akademijos (AAP) duomenimis, košmarai ypač dažnėja maždaug nuo 3 iki 12 metų. Todėl verkiančiam kūdikiui daug labiau tikėtinos priežastys yra alkis, nuovargis, artumo poreikis ar prasta savijauta.

Mažiems vaikams prisideda dar vienas dalykas, kuris tėvus dažnai stipriai išgąsdina: naktinis siaubas, dar vadinamas pavor nocturnus. Kanados ilgalaikiame tyrime, kuriame dalyvavo beveik 2 000 vaikų, jis dažniausiai pasitaikė 1,5 metų amžiuje – šiek tiek daugiau nei trečdalis tokio amžiaus vaikų buvo patyrę tokius epizodus. Kiti šaltiniai dažniausiai mini 3–8 metų amžių. Mažiems vaikams naktinis siaubas paprastai yra nepavojingas ir praeina savaime.

Per naktinio siaubo epizodą tavo vaikas iš tikrųjų nepabunda. Jis staiga pašoka iš gilaus miego, dažniausiai praėjus 1–2 valandoms po užmigimo, neretai dar prieš tau pačiam atsigulant. Jis rėkia, atrodo apimtas panikos, gali mosuoti rankomis, prakaituoti, jo akys atmerktos, bet atrodo, kad tavęs neatpažįsta. Dažniausiai po 5–15 minučių viskas baigiasi. Vaikas miega toliau ir ryte nieko neprisimena.

Košmaras, priešingai, tavo vaiką iš tiesų pažadina, dažniausiai antroje nakties pusėje, neretai paryčiais. Jis verkia, ieško tavo artumo ir leidžiasi nuraminamas. Kai jau moka kalbėti, dažnai papasakoja, ką sapnavo.

Per naktinį siaubą labiausiai padeda ramybė, kad ir kaip tai būtų sunku. Nežadink vaiko, nes išplėštas iš gilaus miego jis būna sutrikęs ir dažnai dar labiau įsiaudrina. Lik šalia, kalbėk tyliai ir ramiai, pasirūpink, kad jis neužsigautų ir neiškristų iš lovos. Sulaikyti reikia tik tada, jei kitaip galėtų susižeisti. Įprastai paguosti nepavyks, nes tuo metu vaikas tavęs tiesiog nesuvokia. Tai ne tavo kaltė.

Profilaktiškai vaikų gydytojai rekomenduoja pakankamai miego, reguliarų miego laiką ir ramų vakarą su pažįstamu ritualu. Pasaulio sveikatos organizacija vaikams iki dvejų metų apskritai nerekomenduoja ekranų, net ir dieną. Jei naktinis siaubas vis kartojasi tuo pačiu metu, britų sveikatos tarnyba siūlo pabandyti štai ką: dvi savaites kasnakt švelniai pažadink savo vaiką maždaug 15 minučių prieš įprastą epizodo laiką. Tai gali padėti išvengti kitų epizodų.

Po košmaro tavo vaikui reikia būtent to, ką sako nuojauta: tavęs. Paimk jį ant rankų, pasakyk, kad jis saugus, ir pabūk, kol nusiramins. Jei nori, tegul papasakoja sapną. Maža naktinė lemputė gali padėti, jei gąsdina tamsa.

Pasitark su vaikų gydytoju, jei naktinis siaubas kartojasi labai dažnai, tęsiasi ilgą laiką arba nesi tikras, ar tai tikrai jis. Trumpas vaizdo įrašas telefonu gali padėti įvertinti situaciją. Jei epizodas labiau primena traukulių priepuolį, pavyzdžiui, kūnas sustingsta, atsiranda ritmiškų trūkčiojimų ar pamėlsta lūpos, skambink 112.

Kai kurie kūdikiai verkia tiek daug, kad tėvams tampa labai sunku – dažniausiai per pirmuosius tris–šešis gyvenimo mėnesius ir ypač vėlyvą popietę bei vakare. Specialistai tai vadina pertekliniu verkimu. Taip apibūdinamas kūdikis, kurį beveik neįmanoma nuraminti ir kuris verkia ilgiau nei 3 valandas per dieną – daugiau nei 3 dienas per savaitę, mažiausiai 3 savaites. Tai nieko nepasako apie tave kaip mamą ar tėtį. Ir tau nereikia su tuo likti vienai ar vienam.

Kur gali kreiptis pagalbos:

• Vaikų gydytojas: čia išsiaiškinama, ar už verkimo slypi liga. Ne darbo metu skambink 113, nemokamai ir visą parą.

• Pagalba dėl daug verkiančio kūdikio: atskirų tokių konsultacijų Lietuvoje beveik nėra, todėl pirmiausia kreipkis į savo polikliniką – šeimos ar vaikų ligų gydytojas įvertins kūdikį ir prireikus nukreips pas kitus specialistus.

• Pagalba šeimai: kai kuriose savivaldybėse šeimoms su kūdikiais teikiamos socialinės ar ankstyvosios pagalbos paslaugos. Pasidomėk savo poliklinikoje ar savivaldybėje, kas prieinama tavo gyvenamojoje vietoje.

• Tėvų linija: Lietuvoje numeriu 0 800 900 12 tave išklausys nemokamai ir anonimiškai, darbo dienomis 9–13 ir 17–21 val.

Bet kuriam pokalbiui labai praverčia verkimo ir miego dienoraštis. Vaikų gydytojai rekomenduoja, jei neramina miegas, maždaug tris savaites žymėtis, kada tavo vaikas miegojo, kiek kartų pabudo, kada buvo neramus ir kada gėrė ar valgė. Tam pakanka lapelio šalia lovos. Patogiau tai daryti programėlėje, tokioje kaip Moonsleep: miegą, maitinimus, temperatūrą ir vaistus joje sužymėsi keliais paspaudimais, o pastabose pasižymėsi, kada kūdikis verkė ir kas padėjo. Taip išryškėja dėsningumai, kurie per nuovargį dažnai praslysta nepastebėti.

Jei tau darosi per sunku: paguldyk kūdikį į saugią vietą, geriausia ant nugaros į jo lovytę. Trumpam išeik į kitą kambarį, atidaryk langą, giliai pakvėpuok. Vis užsuk patikrinti kūdikio ir ieškok pagalbos: paskambink žmogui, kuriuo pasitiki, arba Tėvų linijai (0 800 900 12), naktį – Vilties linijai (116 123). Kelioms akimirkoms saugiai paguldyti verkiantį kūdikį yra visiškai gerai. Niekada jo nepurtyk, net ir trumpam: vos kelios sekundės praradus savitvardą gali sunkiai ir visam laikui pažeisti jo smegenis. Jei taip vis dėlto nutiko arba įtari, kad kas nors galėjo supurtyti tavo kūdikį, nedelsdama vyk į artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos skyrių arba skambink 112. Apie šį pavojų pasikalbėk ir su visais, kurie prižiūri tavo kūdikį.

Savo kūdikį pažįsti geriau nei bet kas kitas. Kreipkis į gydytoją vos tik jo verksmas tau atrodo neįprastas arba jis pats atrodo visai kitaip nei paprastai. Geriau paklausti vieną kartą per daug nei vieną kartą per mažai.

Nedelsdamas skambink 112, jei tavo kūdikis …

• kvėpuoja sunkiai arba labai greitai, su kiekvienu iškvėpimu stenėja arba tarp šonkaulių ar po krūtinkauliu įsitraukia oda,

• jam pasitaiko kvėpavimo pauzių ir tuo metu jis pamėlsta, išblykšta ar suglemba,

• yra išblyškusi, melsva, pilka ar dėmėta oda, lūpos ar liežuvis,

• yra suglebęs ar apatiškas arba jo beveik neįmanoma pažadinti,

• jam prasidėjo traukulių priepuolis,

• atsirado bėrimas, kuris paspaudus neišblykšta,

• kartojasi stiprūs skausmo priepuoliai, per kuriuos jis traukia kojytes – ypač jei kartu vemia geltonai žaliai ar išmatose yra kraujo.

Nedelsdama vyk į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių – jei negali ten greitai nuvykti, skambink 112, – jei tavo kūdikis …

• yra jaunesnis nei 3 mėnesių ir jo temperatūra yra 38,0 °C ar daugiau arba mažesnė nei 36,5 °C,

• vemia žaliai arba geltonai žaliai (tulžimi),

• turi patinimą kirkšnyje ar kapšelyje ir kartu verkia arba rodo skausmo požymius,

• jo kojos pirštas, rankos pirštas ar varpa yra užveržti, patinę arba pakitusios spalvos,

• būdamas mažylis galėjo praryti sagos formos bateriją.

Skubiai kreipkis į gydytoją – naktį skambink trumpuoju numeriu 113 –, jei tavo kūdikis …

• be pertraukos verkia ilgiau nei dvi valandas ir niekas jo nenuramina,

• verkia neįprastai aštriai arba neįprastai silpnai, surinka vos paliestas arba tau atrodo labai pasikeitęs,

• turi išsipūtusį arba įdubusį momenėlį (minkštą vietą viršugalvyje),

• atsisako gerti arba šlapių sauskelnių yra akivaizdžiai mažiau nei įprastai – nelauk, kol 12 valandų visai nebus nė vienos šlapios sauskelnės,

• vemia krauju arba gausiai vemia srove.

Kad būtų aiškiau: trumpos, maždaug iki 10 sekundžių trunkančios kvėpavimo pauzės naujagimiams yra normalaus, kiek netolygaus kvėpavimo dalis, kaip ir pavieniai stenėjimo garsai stanginantis. Jei pauzės trunka ilgiau, būtina gydytojo apžiūra.

Jei tavo kūdikis pradėjo verkti naujai ir neįprastai, bet leidžiasi nuraminamas ir šiaip atrodo sveikas, dažniausiai pakanka kitą dieną paskambinti vaikų gydytojui.

Naktinis verksmas sekina, ypač jei tai tęsiasi savaites. Jei esate dviese, pasidalykite naktis: tas, kuris „budi“, klauso ir eina pas vaiką, o kitas žmogus tikrai miega, kad ir su ausų kamštukais kitame kambaryje. Jei esi vienas, priimk siūlomą pagalbą ir prašyk labai konkrečiai – pavyzdžiui, kad kas nors po pietų valandą pastumdytų vežimėlį, o tu tuo metu galėtum pamiegoti.

Ir nepamiršk: tai, kad tavo kūdikis naktį verkia, nėra tavo vertinimas. Jis yra mažas žmogus, kuris dar tik mokosi susitvarkyti su alkiu, nuovargiu, artumo poreikiu ir visais naujais įspūdžiais. Tau nereikia iš karto mokėti iššifruoti kiekvieno verksmo. Su kiekviena naktimi tu vis geriau pažįsti savo vaiką – o jis tave.