Kūdikis miegodamas trūkčioja ir kriuksi

Dažniausiai taip. Trūkčiojimas, kriuksėjimas, dūsavimas ir netolygus kvėpavimas būdingi aktyviajam miegui – kūdikių REM miego formai. Naujagimiams jis sudaro maždaug pusę viso miego laiko. Gydytojui verta parodyti trūkčiojimus, kurie nesiliauja ir kūdikiui nemiegant, taip pat kvėpavimo pauzes, ilgesnes nei 10 sekundžių. Jei pauzė trunka ilgiau nei 20 sekundžių, lūpos pamėlynuoja ar papilkėja, kūdikiui trūksta oro arba prasideda traukulių priepuolis, nedelsiant skambink 112.

Greitas patikrinimas prieš skaitant toliau

1. 1

   Ar tavo kūdikis kvėpuoja – ar pilvukas kyla ir leidžiasi, net jei ritmas netolygus?

2. 2

   Ar lūpos, liežuvis ir veidas rausvi, o ne mėlyni, pilki ar neįprastai išblyškę?

3. 3

   Jei abejoji: ar jį pavyksta pažadinti kalbinant ir paliečiant, ir ar tada jis energingai sujuda?

Tris kartus „taip“? Tada labai tikėtina, kad tai aktyvusis miegas – ramiai skaityk toliau. Jei ne, pereik prie skyriaus „Ar tai skubus atvejis?“. Kad patikrintum, drąsiai bet kada įjunk šviesą; pakanka telefono žibintuvėlio, nukreipto į lubas.

Pirmosiomis savaitėmis kūdikiai turi dvi miego fazes: aktyvusis miegas yra kūdikių REM miego forma, dar vadinama sapnų miegu, o ramusis miegas – giliojo miego forma. Kitaip nei suaugusieji, naujagimiai paprastai užmigę iškart panyra į gyvąją fazę – iš viso maždaug aštuonias valandas per parą. Abi fazes atskirsi net prieblandoje:

• Aktyvusis miegas: akys po vokais juda, pirštukai, rankos ar kojos trūkčioja, burna čiulpia ar čepsi. Kvėpavimas netolygus – tai greitesnis, tai su trumpomis pauzėmis, girdėti kriuksėjimas, inkštimas, atodūsiai. Šioje fazėje kūdikis greitai pabunda – gali pakakti garso ar menkiausio sujudinimo.

• Ramusis miegas (gilusis miegas): veidas atsipalaidavęs, rankos dažnai laisvai atgniaužtos, kvėpavimas tolygus; pirmosiomis savaitėmis trūkčiojimai beveik liaujasi. Kad pabustų, kūdikiui reikia stipresnio dirgiklio – nurengimo, sauskelnių keitimo, perbraukimo per padą, – bet tada jis atsimerkia ir ima zirzti.

Taigi normalu, kad giliai miegančiam kūdikiui pabusti reikia daugiau laiko. Pavojaus ženklu tai tampa tik tada, kai jis ir nuo tokių dirgiklių tinkamai nepabunda, lieka suglebęs arba iškart vėl nugrimzta į miegą.

Šypsena, verksmas, pusiau atmerktos akys: kas dar gali nutikti

• Šypsena miegant: daugelis kūdikių šypsosi aktyviojo miego metu gerokai anksčiau, nei ima sąmoningai šypsotis tau. Ši ankstyva šypsena laikoma refleksu.

• Verksmas nepabudus: pasitaiko ir inkštimas ar trumpas riktelėjimas užmerktomis akimis – dažnai po kelių sekundžių praeina.

• Pusiau atmerktos akys: kai kurie kūdikiai miega pro siaurą plyšelį praviromis akimis. Dažniausiai tai nekenksminga; jei vėliau akys atrodo paraudusios ar sudirgusios, pasakyk apie tai gydytojui.

• Ar mano kūdikis sapnuoja? To niekas tiksliai nežino. Tačiau trūkčiojimas nėra košmaro ženklas.

Vienas miego ciklas – kartą aktyvusis ir kartą ramusis miegas – mažiems kūdikiams trunka maždaug 50–60 minučių. Naujagimis dažniausiai pradeda aktyviuoju miegu ir maždaug po 20 minučių pereina į ramųjį. Ciklo pabaigoje jis dažnai beveik pabunda, pasirąžo ar išleidžia kokį garsą. Dažnai jis pats pereina į kitą ciklą, kartais – pasišaukia tave. Tai paaiškina ir trumpus pogulius: dažnai po maždaug vieno ciklo kūdikiui tiesiog nepavyko pereiti į kitą.

Pirmosiomis savaitėmis kūdikis dar nepažįsta nakties ir visą parą miega atkarpomis nuo maždaug 30 minučių iki 3 valandų. Aiškesnis dienos ir nakties ritmas paprastai susiformuoja maždaug tarp 8 ir 12 savaitės. Padeda: dieną – dienos šviesa ir įprasti kasdieniai garsai, naktį – prislopinta šviesa, tylus balsas, jokių žaidimų.

Taigi trumpas pabudimas pereinant iš vienos miego fazės į kitą yra normalus, pabrėžia pediatrų draugijos, – tai ne ligos ženklas.

Mokslininkai mano, kad kiekvienas trūkčiojimas aktyviojo miego metu praneša smegenims, kuris raumuo pajudėjo, – taip, tikėtina, pamažu susikuria vidinis savo kūno žemėlapis.

Miego trūkčiojimai. Pavieniai, sekundės trukmės rankų, plaštakų ar kojų trūkčiojimai būdingi miegui bet kokiame amžiuje – ypač jei jie kartojasi nereguliariai, o kūdikis po to normaliai pabunda ir gerai valgo.

Moro refleksas: kodėl kūdikis miegodamas krūpteli. Garsus triukšmas ar pojūtis, kad virsta atgal, – ir kūdikis staiga išskečia rankas ir kojas, išskleidžia delnus ir vėl suglaudžia rankas, dažnai trumpai suverkdamas. Būdinga: yra aiški priežastis, refleksas pasireiškia vieną kartą ir praeina. Jis stipriausias pirmąjį mėnesį, maždaug nuo antro mėnesio silpnėja ir dažniausiai išnyksta tarp trečio ir šešto mėnesio.

Gerybinė naujagimių miego mioklonija. Kai kuriems sveikiems naujagimiams miegant pasireiškia ritmiškų trūkčiojimų serijos, dažnai rankose ar kojose. Jos prasideda per pirmąsias gyvenimo dienas ar savaites, būna tik miegant ir liaujasi, kai tik kūdikis visiškai pabunda. Prilaikymas jų patikimai nesustabdo, kartais jos netgi sustiprėja – tad tai nėra testas; supimas gali jas išprovokuoti. Kadangi jos panašios į traukulių priepuolį, per artimiausias dienas jas turėtų pamatyti gydytojas vaizdo įraše. Jei jis nustatė gerybinę miego miokloniją, gali lengviau atsikvėpti: ji nepalieka jokių pasekmių, tačiau maždaug trečdaliui kūdikių tęsiasi ir po trečio mėnesio. Jei tokios serijos prasideda tik po pirmojo gyvenimo mėnesio, dar tą pačią dieną skambink gydytojui.

Nekenksminga ar ne? Filmuok ir žadink – būtent tokia tvarka

1. 1

   Jei kūdikis nekvėpuoja, yra pamėlęs ar papilkėjęs arba nereaguoja: nedelsiant skambink 112, nefilmuok. Jei šalia nieko nėra, visada galioja: pirmiausia skambink.

2. 2

   Kitu atveju įjunk šviesą, trumpam atsek miegmaišį ir filmuok visą kūdikį – veidą su akimis, rankas ir kojas, jei įmanoma, nuo pradžios iki pabaigos.

3. 3

   Pakalbink kūdikį, perbrauk jam per padą, paimk ant rankų – ir filmuok toliau.

4. 4

   Jei trūkčiojimas liaujasi ir kūdikis žiūri į tave kaip įprastai: užsirašyk laiką ir trukmę, per artimiausias dienas parodyk įrašą gydytojui.

5. 5

   Jei jis toliau trūkčioja ir nereaguoja į tave: 112. Trumpų lenkiamųjų spazmų serijos, tarp kurių kūdikis reaguoja į kalbinimą: dar šiandien pas gydytoją (žr. infantiliniai spazmai).

Drebulys verkiant. Jei verkiant dreba smakras, rankos ar kojos, naujagimiams tai normalu. Drebulys liaujasi, kai kūdikis čiulpia arba kai švelniai prilaikai jo ranką ar koją, ir dažniausiai praeina maždaug iki antro mėnesio. Jei tavo 10 savaičių kūdikiui verkiant vis dar dreba tik smakras, paminėk tai per artimiausią profilaktinį patikrinimą. Jei jis dreba ir būdamas ramus arba drebulys stiprėja, per artimiausias dienas parodyk jį gydytojui.

Toks mažas žmogutis miega stebėtinai garsiai. Dauguma garsų turi paprastą paaiškinimą:

• Šnarpštimas, šnopavimas, švilpimas nosimi: nosytė mažytė, tad girdėti net truputis pridžiūvusių išskyrų.

• Gargaliavimas ir gurguliavimas gerklėje: dažniausiai seilės ar truputis atpylto pieno.

• Kriuksėjimas ir stanginimasis: dažnai dirba žarnynas – daugiau apie tai skyriuje apie kriuksintį kūdikį.

• Atodūsiai, oro gaudymas, dažnas kvėpavimas: gilus įkvėpimas ar trumpas greitas kvėpavimas iškart po nedidelės pauzės būdingas periodiniam kvėpavimui.

• Cypimas, inkštimas, dejavimas, žagsėjimas: aktyviojo miego metu taip pat normalu.

Du garsai yra kitokie. Aukštas cyptelėjimas ar švilpimas kiekvieno įkvėpimo metu, net ir esant laisvai nosiai, vadinamas stridoru; jis dažnai garsėja valgant, verkiant ir gulint ant nugaros. Dažniausiai jį lemia dar minkštos gerklos (laringomaliacija), kurios paprastai sutvirtėja per pirmuosius gyvenimo metus, vėliausiai – maždaug iki pusantrų–dvejų metų. Vis dėlto per artimiausias dienas stridorą turėtų įvertinti gydytojas, o jei kūdikiui sunku valgyti, jis prastai priauga svorio ar pasitaiko kvėpavimo pauzių – tą pačią dieną.

Antrasis – kriuksėjimas ar dejavimas kiekvieno įkvėpimo metu. Žarnyno kriuksėjimas būna epizodais stanginantis, tarp jų kūdikis kvėpuoja ramiai, dažnai po to išeina dujos ar išmatos. Kriuksėjimas dėl dusulio nesiliauja ir pasireiškia kartu su greitu kvėpavimu, besiplečiančiomis šnervėmis ar įtraukimais: kiekvieno įkvėpimo metu oda tarp šonkaulių, po šonkaulių lanku ar virš krūtinkaulio įtraukiama į vidų. Tai ne miego garsas – skambink 112.

Užgulta nosis – kaip padėti: prieš maitinimą į kiekvieną šnervę įlašink lašą ar du vaistinėje įsigytų fiziologinio tirpalo nosies lašų, o atsipalaidavusias išskyras švariu nosies aspiratoriumi išsiurbk tik prie pat šnervės. Nosies gleivinę sutraukiančius lašus naudok tik trumpai, kūdikiams skirta doze ir tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku. Draudžiami balzamai ar aliejai su mentoliu, kamparu ar eukaliptu – kūdikiams net mažas jų kiekis gali sukelti gyvybei pavojingą gerklų spazmą su dusuliu, – taip pat pakeltas lovelės galvūgalis ar pleištinė pagalvė. Jei dėl užgultos nosies kūdikis beveik nevalgo, parodyk jį gydytojui.

Bijai, kad užspringtų? Gurguliavimas nėra priežastis guldyti ant šono: sveiki kūdikiai, gulėdami ant nugaros, neužspringsta – juos saugo žiaukčiojimo refleksas ir kvėpavimo takų sandara. Jei pienas teka iš burnos ar nosies, trumpam pasuk galvą į šoną ir nušluostyk; jei kūdikis ilgiau kosti ar žiaukčioja, paimk jį ant rankų, kol vėl laisvai kvėpuos.

Knarkimas pasitaiko, pavyzdžiui, esant užgultai nosiai. Jei kūdikis knarkia beveik kiekvieną naktį, per artimiausias dienas pasakyk apie tai gydytojui; jei kartu pasitaiko kvėpavimo pauzių, oro gaudymo ar jis prasčiau valgo – dar tą pačią dieną.

Kai kurie kūdikiai kriuksi, stanginasi ir net parausta, kartais kelias minutes, kol pagaliau išeina minkštos išmatos ar dujos. Specialistai tai vadina kūdikių dischezija, o šnekamojoje kalboje sakoma „kriuksintis kūdikis“. Su vidurių užkietėjimu tai neturi nieko bendra: kūdikis pirmiausia turi išmokti vienu metu įtempti pilvą ir atpalaiduoti išangės raumenį. Kūdikiams iki devynių mėnesių būdinga bent maždaug 10 minučių stanginimosi ir verksmo, kol išeina minkštos išmatos – o kartais ir neišeina. Laikui bėgant kūdikis šią koordinaciją išmoksta pats.

• Kas padeda: kantrybė. Laikyk kūdikį ant rankų, kai jis verkia, ir duok jam laiko. Tau nieko nereikia „išspręsti“.

• Kas nepadeda: dirginti išangę termometru ar ausų krapštuku, savavališkai naudoti žvakutes ar vidurius laisvinančius vaistus. Taip atimi iš kūdikio galimybę pačiam išmokti, ir kriuksėjimas gali užsitęsti.

• Tai jau ne kriuksintis kūdikis: jei išmatos kietos, jose yra kraujo, kūdikis vemia, prastai valgo ar nepriauga svorio, dar tą pačią dieną skambink pediatrui.

Trumpos kvėpavimo pauzės būdingos aktyviajam miegui. Štai kaip atrodo įprastas modelis: kvėpavimas sustoja 5–10 sekundžių. Po to kūdikis 10–15 sekundžių kvėpuoja greičiau, maždaug 50–60 įkvėpimų per minutę, ir tada grįžta prie savo ritmo. Lūpų ir veido spalva nesikeičia. Specialistai tai vadina periodiniu kvėpavimu; dauguma kūdikių jį išauga maždaug iki šešto mėnesio.

Kaip stebėti pauzę

1. 1

   Šviesa: įjunk prislopintą naktinę lemputę arba telefono žibintuvėlį nukreipk į lubas – tamsoje spalvos nepamatysi.

2. 2

   Žiūrėk: stebėk pilvuką – kūdikių jis kilnojasi aiškiau nei krūtinė. Lengvai uždėk ant jo ranką – taip dar ir pajusi kvėpavimą.

3. 3

   Skaičiuok: naktį sekundės „iš akies“ beveik visada atrodo per ilgos. Lėtai skaičiuok „dvidešimt vienas, dvidešimt du…“ arba naudok telefono chronometrą.

4. 4

   Nuo 10 sekundžių: pakalbink kūdikį, patrink jam nugarytę ar padus. Niekada nekratyk.

5. 5

   Jei kvėpavimas iškart neatsinaujina, kūdikis suglebęs ar pakitusios spalvos: 112, įjunk garsiakalbį. Dispečeris pasakys, ką daryti.

6. 6

   Po to: užsirašyk laiką, trukmę, spalvą ir kaip kvėpavimas vėl atsinaujino.

Šviesoforas: iki 10 sekundžių su rausva spalva – normalu; ilgiau nei 10 sekundžių – dar šią naktį pasitark su gydytoju; ilgiau nei 20 sekundžių arba pakitus spalvai – nedelsiant 112. Visi ypatingi atvejai – pavyzdžiui, jei kūdikis vėl ėmė kvėpuoti tik tau jį palietus, – aprašyti skyriuje „Ar tai skubus atvejis?“.

Skaičiuok įkvėpimus. Ramiojo miego metu visą minutę skaičiuok, kiek kartų pakyla pilvukas – ne 15 sekundžių, padaugintų iš keturių, nes kvėpavimas netolygus, ir ne iškart po pauzės. Mažiems kūdikiams būdraujant normalu maždaug 40–60 įkvėpimų, miegant – veikiau 30–40. Jei ramybės būsenoje ne kartą daugiau nei 60: dar šiandien parodyk gydytojui; jei kartu yra įtraukimų, besiplečiančių šnervių ar dejavimo: 112.

Kokia spalva svarbi? Lūpų, liežuvio ir veido. Vėsios, šiek tiek melsvos plaštakos ir pėdos mažiems kūdikiams pasitaiko dažnai ir sušilus vėl parausta – vien tai nėra skubus atvejis. Jei kūdikio oda tamsesnė, žiūrėk į lūpas, liežuvį, dantenas ir vidinę vokų pusę.

Neišnešiotiems kūdikiams kvėpavimo pauzės būna dažnesnės ir ilgesnės; jiems galioja tai, kas sutarta su ligonine ar pediatru. Visus amžiaus nurodymus neišnešiotukams maždaug iki antrojo gimtadienio skaičiuok nuo numatytos gimdymo datos.

Tu geriausiai pažįsti savo kūdikį: jei kas nors atrodo kitaip, pasitark su gydytoju – geriau kartą per daug nei kartą per mažai. Čia kiekvienas pavojaus ženklas priskirtas tik vienam lygiui, ir pakanka bet kurio vieno iš jų.

1 lygis – nedelsiant 112, jei tavo kūdikis…

• nekvėpuoja ilgiau nei 20 sekundžių arba po pauzės neatrodo toks kaip įprastai,

• turi mėlynas, pilkas ar neįprastai išblyškusias lūpas, liežuvį ar veido odą,

• kovoja dėl kiekvieno įkvėpimo: įtraukimai, besiplečiančios šnervės, dejavimas su kiekvienu įkvėpimu,

• nepabunda, atrodo suglebęs ar staiga sustingsta,

• ritmiškai trūkčioja ir nereaguoja į tave, net ir pažadintas,

• sergant sloga ar kosuliu staiga ima daryti kvėpavimo pauzes.

2 lygis – dar šiandien, net ir naktį: trumpasis numeris 113, artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos (priėmimo) skyrius arba dieną iškart pediatras, jei…

• kvėpavimo pauzė truko ilgiau nei 10 sekundžių, net jei po to viskas atrodo normaliai,

• tavo kūdikis vėl ėmė kvėpuoti tik tau jį palietus arba pauzės metu buvo išblyškęs, pamėlęs, suglebęs ar trumpam nereagavo, bet dabar atrodo kaip įprastai – tada vyk tiesiai į artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos (priėmimo) skyrių; jei negali saugiai nuvažiuoti, skambink 112,

• jis jaunesnis nei trijų mėnesių ir jo temperatūra 38,0 °C ar aukštesnė (matuojant išangėje),

• jis valgo gerokai prasčiau, praleidžia kelis maitinimus arba vos pabunda valgyti,

• ramybės būsenoje ne kartą kvėpuoja dažniau nei 60 kartų per minutę,

• matai trumpų lenkiamųjų ar tiesiamųjų spazmų serijas, kaip infantilinių spazmų atveju (žr. toliau).

3 lygis – per artimiausias dienas paskambink pediatrui, jei…

• ritmiškų trūkčiojimų serijos pasireiškia tik miegant ir liaujasi, kai tik kūdikis pabunda (atsinešk vaizdo įrašą),

• išgąsčio refleksas ar judesiai vienoje kūno pusėje atrodo kitaip nei kitoje,

• tavo kūdikis dreba, nors yra ramus, arba drebulys stiprėja,

• įkvepiant girdi cyptelėjimą, nors kūdikis gerai valgo ir jam netrūksta oro,

• jis knarkia beveik kiekvieną naktį, be kvėpavimo pauzių.

4 lygis – paminėk per artimiausią profilaktinį patikrinimą (pirmąjį pusmetį jie vyksta kas mėnesį, raida specialiai vertinama 3, 6, 9 ir 12 mėnesių): lengvas smakro drebulys verkiant po antro mėnesio, išgąsčio refleksas, vis dar ryškus po šešto mėnesio, miegojimas pusiau atmerktomis akimis. Tačiau paskambinti gali bet kada, net „tik“ dėl trūkčiojimų.

Kaip veikia numeris 113? Lietuvoje trumpuoju numeriu 113 visą parą ir nemokamai atsiliepia medikai – gydytojai ar slaugytojai. Tavęs paklaus, kas nutiko, ir patars tinkamą kelią: ką daryti namuose, ar vykti į gydymo įstaigą, ar kviesti greitąją pagalbą. Turėk po ranka kūdikio amžių savaitėmis, kas vyko, kiek truko, ir savo vaizdo įrašą. Būtent tam šis numeris ir skirtas – net trečią valandą nakties ir „dėl 12 sekundžių“. Kūdikiams iki trijų mėnesių, kuriems pasitaiko kvėpavimo pauzių ar ligos požymių, dažnai greičiau yra vykti tiesiai į artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos (priėmimo) skyrių. Gyveni ne Lietuvoje? Naudok savo šalies medicininės konsultacijos numerį; 112 veikia visoje Europoje.

Infantiliniai spazmai: reti, bet svarbūs. Jie dar vadinami „salaamo“ traukuliais, nes galva ir rankos staiga palinksta į priekį tarsi pasisveikinant. Ši epilepsijos forma pasireiškia maždaug vienam iš 2 000 vaikų ir paprastai prasideda tarp antro ir dvylikto gyvenimo mėnesio, dažniausiai – 4–8 mėnesių amžiaus.

• Kaip tai atrodo: kūnas staiga sustingsta, nugara išsilenkia atgal arba galva, rankos ir kojos trūktelėjimu palinksta į priekį; kartais tik akys nusisuka aukštyn arba trumpai trūkteli pilvas.

• Kada: kiekvienas spazmas trunka kelias sekundes, bet jie kartojasi serijomis kas 5–10 sekundžių, dažniausiai netrukus po pabudimo.

• Kitaip nei išgąsčio refleksas, jie kyla be jokios priežasties, vėl ir vėl vienas po kito. O pavienis akių nusukimas aukštyn užmiegant būdingas aktyviajam miegui.

• Taip pat atkreipk dėmesį, ar kūdikis rečiau šypsosi, mažiau ieško akių kontakto ar pamiršta tai, ką jau mokėjo.

• Ką daryti: dar tą pačią dieną parodyk kūdikį gydytojui, su vaizdo įrašu – ne darbo valandomis vyk tiesiai į vaikų ligoninę, nes reikia atlikti EEG. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresnės prognozės.

Pirmiausia: iškart prieiti niekada nėra klaida. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio neįmanoma išlepinti paguoda ir artumu, o į verksmą geriausia reaguoti kuo greičiau. Maža pauzelė, apie kurią čia kalbama, – tai pasiūlymas tokioms akimirkoms, kai kūdikis užmerktomis akimis kriuksi, inkščia ar trūkčioja, o ne palikimas verkti. Mat aktyviojo miego metu paėmimas ant rankų dažnai jį tik galutinai pažadina. Pauzė trunka nuo kelių sekundžių iki minutės ar dviejų:

1. 1

   Įsiklausyk. Kriuktelėjimas, atodūsis, trumpas inkštelėjimas – ar stiprėja tikras verksmas?

2. 2

   Pažiūrėk. Akys užmerktos, vokai virpa, burna juda? Tada labai tikėtina, kad kūdikis yra aktyviajame miege.

3. 3

   Duok jam galimybę miegoti toliau. Dažnai po kelių įkvėpimų jis vėl nutyla.

4. 4

   Prieik, kai tik verksmas sustiprėja, akys atsimerkia ar pastebi alkio ženklų.

Alkio nelauk, kol praeis. Pediatrų draugijos patarimas naktį ne iškart reaguoti į kiekvieną pabudimą paimtas iš informacijos tėvams apie miego sutrikimus ir nereiškia, kad reikia laukti, kai kūdikis alkanas; būtent pirmosiomis savaitėmis alkis svarbiausias. Jis dažniausiai pasireiškia dar prieš verksmą: kūdikis tampa neramus, čiulpia kumštuką, murma, ieškodamas suka galvą. Jei nuo paskutinio maitinimo praėjo šiek tiek laiko, tada iškart prieik – verkiančiam kūdikiui sunkiau valgyti. Jei žindai, abejodama pridėk prie krūties; žindymas pagal poreikį pageidautinas ir dieną, ir naktį, o vakarinis beveik nepertraukiamas žindymas yra normalus. Intervalai skaičiuojami nuo vieno maitinimo pradžios iki kito pradžios. Maitinant iš buteliuko, pirmiausia žiūrėk į alkio ženklus, užuot į kiekvieną inkštelėjimą atsakius pienu.

Kaip dažnai kūdikiai valgo? Pirmosiomis savaitėmis žindomi kūdikiai valgo bent 8 kartus per 24 valandas, dažnai ir dažniau, maitinami iš buteliuko – kiek rečiau; ir vieni, ir kiti – taip pat naktį. Nuo 5-os gyvenimo dienos bent šešios sunkios, šlapios sauskelnės per 24 valandas rodo, kad pieno gaunama pakankamai. Kol kūdikis vėl atgaus gimimo svorį, naktį jis neturėtų būti be maitinimo ilgiau nei maždaug 4 valandas; vėliau, jei gerai auga, gali miegoti ilgesnėmis atkarpomis.

Mieguistą naujagimį pažadinti lengviausia aktyviojo miego metu, kai vokai ir burna jau juda: nurenk iki smėlinuko, pakeisk sauskelnes, pakalbink, priglausk oda prie odos. Jei vis tiek vos pavyksta jį pamaitinti, jis atrodo gelsvas arba nuo 5-os dienos turi gerokai mažiau šlapių sauskelnių: dar tą pačią dieną – pas pediatrą.

2–3 mėnesių (maždaug 9–13 savaitę) dauguma kūdikių iš viso miega apie 14–17 valandų per parą. Žindomi kūdikiai dažnai valgo 5–9 kartus per 24 valandas, maitinami iš buteliuko – maždaug 5–7 kartus. Ilgiausia nepertraukiama miego atkarpa per pirmuosius penkis mėnesius vidutiniškai siekia šiek tiek mažiau nei šešias valandas, kai kuriems kūdikiams – gerokai mažiau. Išgąsčio refleksas, periodinis kvėpavimas ir trūkčiojimas aktyviojo miego metu tebėra normalūs.

Atsargiai guldai miegantį kūdikį – ir rankytės staiga išsiskečia. Pojūtis, kad virsta atgal, sukelia išgąsčio refleksą, o pirmosiomis minutėmis kūdikis dar būna lengvame, aktyviajame miege. Naujagimiams ramusis miegas dažnai prasideda tik po maždaug 20 minučių. Maždaug nuo 12 savaičių daugelis kūdikių užmiega iškart ramiuoju miegu – tada paguldyti tampa lengviau.

Giliojo miego ženklai, kuriuos atpažinsi ir tamsoje: kvėpavimas tolygus, rankos laisvai atgniaužtos, burna nebejuda. Kaip nykščio taisyklė, o ne medicininis testas: šiek tiek pakelk rankytę. Jei ji laisvai ir sunkiai nukrenta atgal, kūdikis dažniausiai miega pakankamai giliai.

Kaip paguldyti

1. 1

   Miegmaišį apvilk dar prieš maitinimą.

2. 2

   Po žindymo atleisk čiulpimo vakuumą: švelniai įkišk mažąjį pirštą į burnos kampučiuką. Kūdikiui, maitinamam iš buteliuko, prieš tai leisk atsirūgti.

3. 3

   Kūdikį guldyk lėtai, arti savo kūno: pirmiausia sėdmenis ir nugarą, galiausiai galvą. Ranką iš po galvos ištrauk tik tada, kai sėdmenys ir nugara jau guli ant čiužinio.

4. 4

   Dar akimirką ramiai palaikyk ranką ant pilvuko ar krūtinės ir tik tada lėtai ją patrauk.

Jei jis vis dėlto pabunda, galbūt dar nebuvo pasiruošęs. Vėl paimk jį ant rankų, leisk ramiai užmigti ir pabandyk dar kartą. Tai ne nesėkmė, o kasdienybė su kūdikiu.

Saugumas svarbiausia. Jei kūdikis užmigo automobilinėje kėdutėje ar gultuke, kuo greičiau paguldyk jį ant nugaros ant lygaus paviršiaus – net jei jis tuo metu pabus.

O vystymas? Sveikatos institucijos nerekomenduoja kūdikio miegui standžiai suvystyti; saugu – tinkamo dydžio miegmaišis. Jei jau naudoji vystyklinį miegmaišį, tai tik guldant ant nugaros, su laisvais klubais ir kojomis, paliekant dviejų–trijų pirštų tarpą ties krūtine, ne per šiltai ir be jokių pasunkintų elementų. Kai tik kūdikis bando apsiversti – dažnai apie antrą mėnesį, – pereik prie miegmaišio su laisvomis rankomis.

Jei kūdikis vartosi, spardosi ir vis atsimerkia, verta greitai patikrinti:

• Alkis: ieško krūties, čiulpia kumštuką? Tada pridėk prie krūties arba pasiūlyk buteliuką.

• Per šilta: paliesk sprandą. Jei jis suprakaitavęs, nurenk vieną sluoksnį arba naudok plonesnį miegmaišį. Vien vėsios rankytės dar nereiškia, kad kūdikiui šalta.

• Pilna sauskelnė: trumpai patikrink ir pakeisk prieblandoje, be ilgų kalbų.

• Užgulta nosis: šnarpščia ir prastai valgo? Fiziologinio tirpalo lašai, kaip aprašyta aukščiau.

• Stanginasi ir parausta: dažnai už to slypi kriuksintis kūdikis.

• Vakare per daug dirgiklių: daug svečių, triukšminga diena? Tada padeda rami, pritemdyta patalpa ir kūno kontaktas.

• Serga: jei jis atrodo karštas, prasčiau valgo ar yra vangus, išmatuok temperatūrą išangėje – kūdikiams tai tiksliausias būdas; termometrą įkišk tik 1, daugiausia 2 cm. Nuo 38,0 °C kūdikiui iki trijų mėnesių: dar šiandien pas gydytoją.

Ar tai šuolis? Daug tėvų neramias naktis aiškina raidos šuoliais, vykstančiais tam tikromis savaitėmis. Tokie kalendoriai remiasi labai mažu stebėjimo tyrimu, kuriame dalyvavo 15 mamų ir kūdikių porų; kad jie tinka visiems kūdikiams, neįrodyta. Naudingiau nei planas – pažvelgti į savo kūdikį: kas pasikeitė, ar jis gerai valgo, ar atrodo sveikas?

3–4 mėnesių, t. y. maždaug 13–17 savaičių, amžiaus miegas tampa panašesnis į suaugusiųjų. Apie trečią mėnesį kūdikis pamažu ima pereiti tas pačias miego stadijas kaip suaugusieji, ir daugelis pradeda jungti miego ciklus vieną su kitu. Maždaug nuo trijų mėnesių kūdikis trūkčioja ir ramiojo miego metu – tai ženklas, kad jo smegenyse toliau formuojasi ryšiai, o ne priežastis nerimauti.

Kai kurie tėvai šį persitvarkymą patiria kaip staiga neramesnes naktis, dažnai vadinamas „4 mėnesių miego regresija“. Tačiau tyrimai nerodo visuotinio nuosmukio šiame amžiuje; vidutiniškai miego atkarpos tarp pirmo ir ketvirto mėnesio netgi ilgėja. Jei jums dabar nesiseka, dažniausiai už to slypi brendimas, o ne atžanga.

Kūdikis, kuris šalia tavęs taip garsiai miega, kriuksi ir trūkčioja, gyvena ir auga – ir vis tiek atima tau miegą. Štai kas padeda:

• Jei naktį šalia nėra kito suaugusiojo: pastatyk lovelę taip, kad nuo pagalvės matytum vidų, o prislopintą naktinę lemputę – pasiekiamoje vietoje: taip kvėpavimą ir lūpų spalvą patikrinsi tiesiai iš lovos. Dieną miegok tada, kai miega kūdikis, ir, jei įmanoma, kelioms valandoms pasikviesk ką nors į pagalbą.

• Pasidalykite naktis, jei esate dviese: kas budi, tas atneša kūdikį žindyti, pakeičia sauskelnes, leidžia atsirūgti ir paguldo atgal; kitas iš tiesų miega. Jei žindai, pirmosiomis savaitėmis nepakeisk naktinio žindymo buteliuku nenusitraukus pieno – kitaip pieno gali sumažėti.

• Užsirašyk ir nufilmuok – nesuk sau galvos: laiką, trukmę ir tai, ką matei, užsirašyk ant popieriaus ar pastaboje programėlėje, pavyzdžiui, Moonsleep, ir dar nufilmuok. Su tuo gydytojas galės daugiau nuveikti nei su prisiminimu iš trečios valandos nakties.

• Kur kreiptis, net jei neturi akušerės: dieną – į savo polikliniką (šeimos ar vaikų ligų gydytoją), net ir su smulkiais klausimais; naktį ir savaitgalį – trumpuoju numeriu 113; skubiu atveju – skambink 112 arba vyk į artimiausios ligoninės skubiosios pagalbos (priėmimo) skyrių; dėl žindymo – į žindymo konsultantę. Jei turi akušerę, klausk ir jos.

• Pasirūpink ir savimi: jei naktį visko pasidaro per daug, Lietuvoje visą parą ir nemokamai veikia Vilties linija 116 123; darbo dienomis 9–13 ir 17–21 val. – Tėvų linija 0 800 900 12.

• Kai jėgos baigiasi: saugiai paguldyk kūdikį ant nugaros į jo lovelę, trumpam išeik iš kambario, giliai įkvėpk, paskambink kam nors. Niekada nekratyk kūdikio – net kelios sekundės gali sukelti sunkių smegenų sužalojimų.

• Jei nerimas neišnyksta ir net sveiko kūdikio kvėpavimą jauti poreikį nuolat tikrinti, pasikalbėk apie tai su savo ginekologu, šeimos gydytoju ar pediatru. Nerimo sutrikimai ir depresija po gimdymo yra gydomi.

Ir kai naktį negali užmigti ir klausaisi savo kūdikio, prisimink: šis trūkčiojimas ir kriuksėjimas turi savo paskirtį. Tavo kūdikis auga, mokosi ir viską susidėlioja, net ir miegodamas. Tau nereikia kištis kiekvieną minutę. Pakanka, kad būtum šalia, kai jam tavęs tikrai reikia.